Vieną popietę žurnalas „Magnificat“ vaikams“ su grupele vaikų užsuko į vieną tokį, labai tokį, teatrą, kad sužinotų, ką teatras veikia paprastą darbo dieną, kai nėra žiūrovų ir nevyksta spektakliai. Knietėjo praskleisti teatro paslapties širmą ir sukišti nosis į pačių pačiausią spektaklio virtuvę. Užsukti mums buvo labai pakeliui Keistuolių teatras.
Girgžt – pravėrėme duris, ir mus priėmė teatro gerbėja ir vadybininkė Gitana Leščevska, aktorė Marija Augutytė ir scenografė Ramunė Skrebūnaitė. Jų dėka tarsi smaližiai sukišom pirštus kaip į kokį ypatingos uogienės stiklainį, šiek tiek paragavom, kas gi yra teatras, kaip sukuriami spektakliai, kaip atrodo teatro namas. Nusiavę batus netgi gavom leidimą užlipti ant scenos, kuri ir aktoriams, ir žiūrovams yra sakrali aikštelė, gimdanti gyvenimo ir pasakų stebuklus.
Prie teatro drabužinės
Tuščioje drabužinėje be žetonų, vos sukabinus drabužius, iškart pabiro daugybė paprastų klausimų apie teatrą. Kas gi yra teatras?
Teatro vadybininkė Gitana Leščevska: Teatro sąvoka šiandien yra gerokai pasikeitusi, nes ne žmonės dabar ateina į teatrą, bet teatras ateina pas žmones. Ir teatras yra ne pastatas, bet teatras įvyksta ten, kur susiburia žmonės ir susitinka aktorius, kur įvyksta vadinamasis teatro stebuklas. Ypač dabar kuriasi labai daug savarankiškų trupių – tai iliustruoja Menų spaustuvės namai, kur įsikūrę bene aštuoni teatrai, bet nė vienas iš jų nesieja savęs su tuo pastatu, nes norima sukurti erdves teatrams, o ne konkretų vieną ar kitą teatrą.
Jūsų teatras yra keistuolių. Važiuodami pas jus dar sykį įsižiūrėjom į teatro blokinį pastatą, tarybinį monstrą. Ir pagalvojom: na, tikrai jūs keistuoliai, tokiame keistame pastate įsikūrėt.
Keistuolių teatrui pavadinimą sugalvojo ne kūrėjai. Iš pradžių tai buvo tiesiog Teatras, be konkretaus pavadinimo. Ir žmonės dėl keistų spektaklių ir keistos, neįprastos teatro mokyklos, kitokio spektaklių pateikimo, – nes tai buvo vienas pirmųjų teatrų, kuris pradėjo eiti į žmones, – pavadino būtent taip – keistuoliais.
Teatrui trisdešimt. Jau brandus amžius. Kai keistuoliai čia įsikūrė, tai iš tiesų buvo keista, dabar jau yra nemažai teatrų, įsikūrusių miesto mikrorajonų netradicinėse patalpose. Ir ne tik dėl pastato, keistuoliai buvo novatoriai Lietuvos teatre ir kitose srityse: jų spektakliuose buvo daug dainuojama, jie pirmieji teatre panaikino ketvirtąją sieną, t. y. sugriovė sieną tarp scenos ir žiūrovo. Išėję į sceną aktoriai su žiūrovais pradėjo ieškoti tiesioginio santykio: sveikintis, klausti, kalbinti.
Tada, kai įsikūrė šis teatras, jis buvo keistas: neįprastas teatrui pastatas, keisti spektakliai ir keisti patys aktoriai. Ar dabar jis vis dar toks pats keistas?
Mokykla yra ta pati. Keistuolių teatrą mėgstu palyginti su žmogumi. Kai vaikas mažas, jis dažnai turi įvairių keistenybių, bet, kai jam sukanka trisdešimt, jis yra kitoks, tačiau tebegali atpažinti tuos pačius bruožus, kuriuos turėjo būdamas penkerių. Keistuoliai labai pasikeitė, jie darė daug eksperimentų, patyrė daug pokyčių, ir dabar žiūrovams keista matyti tokius keistuolius: jie mažiau dainuoja, yra rimtesni, kalba kitomis temomis.
Bet ir toliau yra keista, ir kaip seniau mums vis taip pat svarbus žiūrovas, svarbi jo reakcija. Užkalbintas žiūrovas labiau įsitraukia į spektaklį, tampa svarbiu dalyviu, ir taip išlaikomas jo dėmesys. Keistuolių didžioji sėkmė nuo pat pradžių buvo ta, kad jie sugebėjo įtraukti vaikus ir kartu sudominti suaugusiuosius.
Seniau tėvų vaidmuo buvo tik atvesti vaiką į spektaklį ir jį prižiūrėti, o keistuolių spektakliuose tėvai atrasdavo ir tebeatranda sau įdomių dalykų, nes jie ne vienplaniai, tai yra skirti ne vien vaikams. Ir dabar užaugusieji su Keistuolių teatru ateina į teatrą jau su savo vaikais ir žiūri tą patį „Geltonų plytų kelią“, prisimena, lygina ir dainuoja kartu. Pavyzdžiui, naujasis spektaklis „Bambeklis Bajoras“ skirtas žiūrovams nuo šešerių, bet nepaminėta „iki“ – nes tai spektaklis ir vaikams, ir suaugusiesiems, mat komiškos vietos tėvus iš juoko pravirkdo, o kartu linksma ir vaikams. Vienu metu kuriamas santykis su dviem auditorijomis. Vaikams šokama ir dainuojama, bet dainų tekstų humoras suprantamas lieka tik tėvams.
Girdžiu, kad tarsi spektaklį įvertinate gerai, jei žiūrovas daug prisijuokė. Ar spektaklio tikslai dabar smaginti ir linksminti žiūrovą?
Nėra tikslo prajuokinti, publikos juokas kyla iš tapatumo su personažais. Atpažįstami gyvenimiški momentai iš jų pačių kasdienos. Jie ir sukelia juoką. Tarkim, spektaklis suaugusiesiems „Heraklis“ – tai agresyvi komedija, kuriame sukeliamas juokas, bet paskui žiūrovas įtikinamas, kad juoktasi buvo iš blogų dalykų, ir provokuojama pergalvoti, ar tai tikrai juokinga. Lengviausia žiūrovą sudominti tada, kai jam linksma ir juokinga, o prajuokinęs gali kalbėti apie negatyvą. Be to, mes esame keistuoliai, nes nerimtai kalbame apie rimtus dalykus.
Ar baisu atsistoti scenoje prieš publiką? Man klasėje baisu atsistoti prieš visus vaikus, ir aš dažnai pamirštu, ką turiu pasakyti.
Aktorė Marija Augutytė: Visą laiką yra baisu prieš išeinant į sceną: dreba rankos ir kojos, atrodo, net kvėpuoti nebemoki, nesupranti, kas čia vyksta su tavimi. Bet tam yra studijos, per kurias aktoriai išmoksta valdyti jaudulį. Aktorius įsijaučia į personažą, ir drebėjimas nurimsta: toks veiksmas vadinamas savęs surinkimu. Išėjus į sceną visas drebulys nukrenta žemyn, kai aktorius nukreipia mintis apie tai, ką turi pasakyti žiūrovams, kaip juos sudominti, ir jaudulys pasimiršta. Per patį spektaklį aktorius turi tiek daug užduočių: reikia užsidėti skraistę, paskui pakeisti kepures, keisti rokiruotes ir jas prisiminti, todėl jaudulys išblėsta. Taip pat aktorius paprastai turi vidinį tekstą, pavyzdžiui, sakydama eilėraštį aš noriu pareikšti, kad visus jus labai myliu, ir tai labiausiai padeda nepamiršti teksto.
Teatro administracija
Išėję iš drabužinės toliau žioplinėjome tuščiais teatro fojė labirintais, ant sienų skaitėme afišas su spektaklių pavadinimais ir skaičiavome, kas kuriuos yra matęs. Taip sustojome prie nedidelių durų su būtent tokiu pavadinimo. Tai ką gi ta administracija veikia teatre?
Administracija – tai kokie penki žmonės, kurie rūpinasi visais reikalais, kad spektaklis būtų sukurtas, kada sukurtas, už kokius pinigus ir panašiai. Tai tokie spektakliuose visiškai nematomi, bet labai svarbūs žmonės. Bet įdomiausia, kad čia tarp tų visų paprastų administracijos žmonių sutikom tikrą žuvytę vardu Morka, nes ji visa morkos spalvos. Kadaise ji buvo puiki aktorė ir vaidino žuvytę akvariume Vytauto V. Landsbergio spektaklyje „Persikūnijimai“. Dabar šis spektaklis neberodomas, todėl žuvytę įsidarbino administracijoje!
Aklinos tamsios salių dėžės
Pasirodo, Keistuolių teatre yra ne viena salė, kur rodomi spektakliai, bet gal kokios trys. Ir visos jos yra labai tamsios, nes aptrauktos juodais audeklais, o kai jose nėra žiūrovų, nedirba technikai ir scenoje nevaidina aktoriai, tai tos salės atrodo ypač paslaptingai. Ar nebaisu jose dirbti, juk čia nėra langų ir visada tamsu?
Gitana: Dažnai šiose salėse dirbama net ir naktimis, tie, kurie taip dirba, gali papasakoti istorijų, kaip naktimis čia vaidenasi. Mat kai didelis pastatas lieka pustuštis, gali išgirsti įvairiausių keistų garsų ir krebždesių.
Kadangi buvome labai akyli, tai po žiūrovų kėdėmis atradome slaptą technikos kambariuką, kuriame dirba beveik kaip kurmiai technikai, atsakingi už šviesą ir garsą spektaklių metu.
Didžiojoje salėje ant scenos buvo sudėlioti baldai ir vyko repeticija. Čia buvo gera proga išsiaiškinti, kas yra scenografija ir kaip ji sukuriama.
Scenografė Ramunė Skrebūnaitė: Viskas, kas sudėliota ant scenos – baldai, daiktai, virvės, taip pat visi drabužiai, kuriais apsivilkę aktoriai, sukuria vaizdą – tai ir yra scenografija. Scenografija – tai erdvė, kurioje vyksta spektaklis. Režisierius, pasirinkęs pjesę, duoda ją paskaityti dailininkui. Ir dailininkas perskaitęs galvoja, kokioje erdvėje, kokiu laiku vyks veiksmas. Tada paišo eskizus ir susitinka su režisieriumi. O režisieriaus įsivaizdavimas ir mintis dažnai skiriasi, tuomet iš tų dviejų minčių kuriamas naujas bendras vaizdas. Su aktoriais taip pat turi derintis, nes, pavyzdžiui, yra aktorių, kurie nemėgsta tam tikrų spalvų arba negali apsirengti drabužiais aukštomis apykaklėmis. Aktoriui scenoje sukurta scenografija neturi trukdyti, ji turi padėti vaidinti. Kuriant visada norisi mistikos, bet kartais arba finansai, arba tiesiog pačių technologijų stygius neleidžia, tuomet ieškau, kokiais kitais būdais sukurti scenoje stebuklą.
Didžioji ir Mažoji salės. Kuo gi jos skiriasi aktoriui?
Marija: Kai vaidinu mažoje erdvėje, labiau juntu kiekvieną žiūrovą, matau kiekvieną veidą, kiekvieną reakciją, pastebiu, kai vaikui mama neduoda išsitraukti telefono. Taip pat žiūrovas daug geriau įsižiūri į aktorių, jo vaidybą ir akivaizdžiau pastebi klaidas. Kai teatro darbuotojai ateina pažiūrėt spektaklio, tai niekad neina sėdėti į priekį, jie turi vietas labai toli nuo scenos, kad neblaškytų kolegų aktorių.
Ar gali aktoriai spektaklyje pridėti savo žodžių prie teksto, kurį yra išmokę?
Tai dažnai priklauso nuo režisieriaus. Yra režisierių, kurie leidžia interpretuoti tekstą, jiems svarbu, kad perteiktum mintį, o yra tokių, kuriems labai svarbu, kad iš teksto nedingtų nė vienas žodis. Pavyzdžiui, režisierius Gytis Padegimas sako aktoriams: „Turi mokėti taip, kaip yra parašyta, nes, pakeitęs žodžius, pakeiti patį tekstą.“
Ar Jums patinka dirbti aktorės darbą?
Taip, labai. Kartais važiuojame vaidinti į kitus miestus, ir tuomet reikia labai anksti atsikelti. Ir jei aš dirbčiau kitą darbą, turbūt nesikelčiau, bet kai pagalvoju, kad vėl stovėsiu scenoje ir vaidinsiu vaikams, aš greitai atsikeliu iš lovos. Taip pasitikrinu, kad šį darbą labai myliu.
Ar vaikų spektakliuose reikia daug stebuklų sukurti?
Ramunė: Daug, tik kartais nepersistengti, nes aktoriai taip pat kuria stebuklą. Keistuolių teatro aktoriai tikrai yra unikalūs. Esu dirbusi beveik visuose Lietuvos teatruose, ta šiluma, kurią atiduoda šie aktoriai vaikams – tai tikrai kažkas tokio. Dirbu nuo teatro pradžios – taigi trisdešimt metų. Iš pradžių dirbom ir be atlyginimų, bet dirbom ir galvojom, kad tikrai vėliau galimybės prasiplės. Kad finansiškai galėsi daugiau įgyvendinti, bet tas finansavimas vis dar labai mažas, palyginti su valstybiniais teatrais.
Jūs ne tik kuriate spektakliams scenografiją, bet ir esate režisierė. Kokie jūsų spektakliai?
Esu pastačiusi du spektaklius. Pirmasis – „Vištytė ir gaidelis“, antrasis – „Bildukai“. Dar studijų laikais buvau sugalvojusi į stiklainius pilti pupeles, žirnius ir iš to daryti visokias lėles. Atėjo laikas, kai tos senos idėjos sugrįžo, ir pradėjom kurti spektaklį, kuriame lėlės padarytos iš stiklainių su įvairiais grūdais ir nertų servetėlių.
Viena mama pasakojo, kaip dukra, po spektaklio nuvažiavusi pas močiutę, susirenka servetėles ir iš jų daro spektaklį. Močiutei dabar tokia paskata megzti. Galvoju, jei vienas vaikas iš šimto po spektaklio žaidžia su servetėlėmis, tai aš jau pasiekiau savo tikslą, laimėjau kūrybos laisvę vaikui. Mat spektaklyje iš servetėlių dėliojamas kelias, kuriuo eina vištytė ir gaidelis. Ir visa scenografija padaryta iš servetėlių. Vaikystėje man buvo smagu kaime pas močiutę, ir labai norėjau sukurti spektaklį, dvelkiantį močiutės kvapu. Taip pat dar iš vaikystės buvo užsilikusi nuoskauda dėl vištytės, kuriai šioje pasakoje išmušamos akelės. Norėjau tą neteisybę atitaisyti ir savo adaptuotoje pasakoje vištytei uždėjau akinius, todėl jai akelių neišmušė. Išgelbėjau pasakos vištytę.
O spektaklis „Bildukai“ atsirado iš vaikystės baimių, nes visą laiką maža bijojau iškišti koją iš po antklodės. Man atrodė, kad po lova yra katinas. Ir dabar daugelis vaikų išgyvena įvairiausių baimių: stresą eiti į darželį, patirti naujų dalykų, būti tamsoje ar vienumoje. Tekstą „Bildukams“ parašė Linas Augutis. Šiame spektaklyje kalbame apie bendravimo baimę, tamsos, palovio ir spintos girgždesių baimes. Prieš spektaklį vaikai nupiešia savo baimes ant popieriaus, taip jas išreikšdami ir tarsi atiduodami.
Spektaklyje veikia toks personažas Palovės čiužinys, jam po spektaklio vaikai atiduoda piešinius, o jis juos suvalgo. Vienas tėtis dalinosi apie savo vaiką: jis po spektaklio „Bildukai“ grįžęs namo sakė, kad dabar jis bus drąsus, nes nugalėjo baimę. Tai labai daug. O tėvams „Bildukų“ spektaklis praneša, kad reikia išgirsti, jei vaikas bijo išjungti šviesą.
Kurdama spektaklius remiuosi intuicija ir noriu pasakyti vaikams, kad galima pasidaryti gražumą ir smagumą iš to, kas yra namie, ir visai nereikia plastmasinių žaislų. Esu prieš masinius pirkimus ir negyvus plastmasinius žaislus. Manau, kad medinis pagaliukas su siūlu ant galo gali tapti mielu žaisliniu žmogeliuku.
Drabužinė
Na ir po smagios orientacinės kelionės Keistuolių teatro užkaboriais mūsų laukė įdomiausia dalis – scenografės Ramunės įkurta drabužinė. Vaikai galėjo persirenginėti įdomiausiais personažais. Kaip teatre atsirado butaforiniai drabužiai, skrybėlės, kaukės?
Kažkas paklausė, kažkas pasiūlė ir pradėjome daryti. Dvejus metus kūriau eglutės įžiebimo scenografiją ir daug vargau ieškodama tinkamų drabužių. Tada man kilo mintis: sukurti kostiumus ir juos išnuomoti. Taip tie rūbai liks ir galės toliau tarnauti.
Žmonės mėgsta nuomotis drabužius gimtadieniams, šventėms darbe. Labai daug nuomojasi vaikiškų kostiumų. Vienu metu, kai buvo labai populiarus spektaklis „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“, žmonės nuomodavosi būtent jų kostiumus. Vienos firmos savininkas sykį atėjo tokia griežta eilute apsirengęs, ir jam pasiūliau Brėmeno muzikanto kostiumą su peruku. Jis krimtosi, kaip čia atrodys gėlėtais marškiniais ir su peruku. Bet po šventės sugrįžo laimingas, nes persirengimas kostiumais sukūrė gerą renginio atmosferą ir nereikėjo alkoholio, buvo daug geresnių emocijų. Persirengimas yra tarsi terapija, žmonės juokiasi, išeina iš savo kasdienio personažo ir persikūnija, įsijaučia į įvairius veikėjus. Arba vaikai persirengia, laksto čia pat po teatro fojė ir nenori nusirengti. Man smagu.
